Ketvirtoji „TerapiArta“ vasaros stovykla

Jau tampa tradicija kasmetines dailės terapijos draugijos „TerapiArta“ stovyklas organizuoti toje pačioje vietoje du metus iš eilės. Apie ką čia? Galbūt buvo nepabaigtų reikalų, galbūt neįvyko kažkas labai svarbaus, galbūt... Uždarėm geštaltą, vienok. Kita stovykla planuojama Mažosios Lietuvos regione.

Taigi, ketvirtoji draugijos vasaros stovykla vyko tradicinių amatų centro „Meniškas kaimas“ sodyboje, Molėtų rajone. Stovykla vyko rugpjūčio 7–9 d. Voilà!

Žinia, rugpjūtis – krentančių žvaigždžių mėnuo, todėl stovyklos perlas buvo naktinis žvaigždžių stebėjimas Molėtų rajone įsikūrusio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus programoje „Naktinis dangus“. Kaip rašoma oficialiame pristatyme: „Naktiniai stebėjimai pro muziejaus 40 cm teleskopą yra nuolat kintantys, atliepiantys tuo metų laiku matomus dangaus objektus, tiksliai priklausomi nuo stebėjimų valandos. Nepaisant to, visada paliekantys malonų įspūdį ar bent jau prisiminimus apie judantį muziejaus kupolą ir dar nematytą įrenginį dangui stebėti“.

Tikra tiesa – išvykome stebėti žvaigždžių apsiniaukusiu dangumi, tiesiog gal todėl, kad esame labai atkaklios, aktyvios ir smalsios. Pakilome laiptais į stebuklinę vietą, kur, atsidarius teleskopą saugančiam gaubtui, matėme tik gražią tamsą ir šiek tiek lašnojo. Neišsigandome, nes grupės vadovas maloniai mus liūliavo pasakojimais apie nuostabius astronominius ir ne tik reiškinius, kai staiga išgirdome vienos iš dalyvių šūksnį – „Aš matau žvaigždę!“. Tada ir prasidėjo, vienok. Visos staiga atbudo ir po teleskopo sukalibravimo pamatėme keletą puikių vaizdų. Prieš mūsų akis atsivėrė – Albireo, Saturnas, M13 (Heraklio rutulinis žvaigždžių spiečius), Žiedo ūkas su baltąja nykštuke viduryje. Ačiū, Vaida, kad spėjai dokumentuoti.

Jau girdžiu komentarus, kad reikia daugiau kalbėti apie dailės terapiją, ir su tuo sutinku. Todėl pradėsiu nuo pradžių – susirinkome, susibėgome visos jaunos, gražios ir protingos, kaip pasakytų profesorius Stanislavas Mostauskis, kuris vedė „Sapnų“ grupę antros dienos pavakary. Gaila, kad grupė nebuvo didelė, nes net ir Austė pabėgo „pailsėti“, bet veiksmas buvo intensyvus – pokalbyje palietėme taip profesoriaus mėgstamą seksualumo problemą, todėl gailėkitės, kad nesudalyvavot.

Stovyklą pradėjome ramiu lėlyčių rišimu su šios veiklos profesionale Inesa Laurinavičiene. „Audėjos“, mūsų sukurtos lėlytės, simbolizuoja mūsų kūrybiškumą. Buvo dieviškas vakaras, kai visos sukritusios į Inesos audinius, ieškojom kuo aprengti, pagrąžinti savo mielą sesę, o vakarop džiaugėmės, nes jos yra moteriškumo ir vidinių resursų skatintojos.

Kas dar? Aušra Sebeikaitė ir Eglė Zubienė pasiūlė kolegėms dvi dailės terapijos sesijas, kurios ne tik praturtino jų savęs pažinimą, bet ir davė minčių tolesniam darbui. Eglė vedė sesiją – „Daiktas, gyvūnas, simbolis“, o Aušra sekmadienio rytui išrinko puikų veiksmą – darėme „Moliografiją“ – neišduosiu, kas tai – reiks sudalyvauti.

Mielieji, kokia stovykla be plenero? Jis įvyko, aišku! „Dailėjauta‘ 2026“! Turėjom daug laiko tapyti, būti, džiaugtis savimi, spalvomis, kvapais, draugais. Manau, kad mūsų darbus matysite dar daugelyje parodų. Bandėm atspindėti visus jausmus – artumą, meilę, baimę, nerimą, susirūpinimą, neviltį, skausmą, netikrumą... Ai, patys žinot. Ateikit ir pamatykit.

Susitiksime dar daug kartų! Apkabinu.

Su linkėjimais Asta Ladauskienė ir Eglė Zubienė