Vidurvasario mėnesiui iškeliaujant Dailės terapijos draugijos „TerapiArta“ narės dalyvavo pirmojoje draugijos stovykloje Palukščio dvare. Stovyklai pasirinkta išskirtinė Lietuvos vieta: teritorija pasižymi šimtamečiais ąžuolais, upelių santaka, parką puošiančiomis tautodailininkų skulptūromis ir kalvotu reljefu. Kultūros paveldas – svarbi sudėtinė šios sodybos dalis: Palukščio dvaro sodybos fragmentai 1992 m. įregistruoti kaip paminklas Kultūros vertybių registre, iki pat šių dienų išlikęs 1864 m. statybos medinis ponų namas.
Atvykstančias dailės terapeutes pasitiko ne vien čiobrelių pievos kvapai, bet ir kūrėjos Mildos Butkevičiūtės organizuota piešimo ant akmenėlių sesija bei mobilografijos subtilybių seminaras. Čia paaiškinta kaip sėkmingiau komponuoti nuotraukas, jas fiksuojant mobiliuoju telefonu, kokios egzistuoja portreto fotografavimo technikos bei metodai. Kalbėta apie moteriškumą, kuris skleidėsi susižavėjimo šūksniais, pavykus užfiksuoti pirmąsias sau patinkančias asmenukes.
Stovykla, prasidėjusi narių priesaika prie aukuro bei ritualiniais linkėjimais, susidėjo iš įvairių veiklų. Pirmoji lektorė, visų itin laukiama ir gerbiama Irena Bulotienė, kuri pasidalino žiniomis apie dailės terapijos metodų taikymą psichologinio perdegimo profilaktikai. Lektorės sprendimu naudotos tik dvi raiškos priemonės: akvareliniai pieštukai ir plastilinas. Daug kalbėta apie asmens ribas, resursus ir jų tikslingą panaudojimą, susitelkimo ties tikslais svarba. Įdomu, kad daug sesijos dalyvių pripažino studijų ir kitų praktikų metu ne itin mėgę dirbti su akvareliniais pieštukais, tačiau po šios sesijos, priemonei atskleidus savo išskirtines transformacijos savybes, ketina naudoti dažniau.
Dailės terapiją keitė šokio ir judesio praktika, kurią vedė psichoterapeutė Erika Pavlovskaja. Šiuolaikinės kognityvinės elgesio psichoterapijos krypties, dėmesingo įsisąmoninimo (Mindfulness), priėmimo ir įsipareigojimo terapijos, kurių efektyvumas yra pagrįstas moksliniais tyrimais, propaguotoja taip pat domisi šokio, judesio ir muzikos terapija, integruoja šias praktikas, konsultuodama individualiai. Judesio terapijos metu dirbta su kūno sąstingio išlaisvinimu, kūno įžeminimu, siekiant asmens stiprybės bei atsparumo, su asmeninėmis ribomis sociumo aplinkoje. Dauguma užduočių buvo atliekamos poroje arba trise, kūną glaudžiant prie žemės ir būnant basomis.
Antrosios dienos veiklas vainikavo ilgiausiai trukusi sesija, dedikuota tapybai. Žinia, jog LSMU ir VDA jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ studijų metu skatinama būsimųjų dailės terapijos specialistų individuali vizualinė raiška, formuojamas, tikėtina, netrūkstamas šios veiklos poreikis ir po studijų. Todėl stovyklos dalyvės visą popietę tapė akrilu ant drobių, ieškodamos akistatos su savosiomis minčių bei emocijų kūlgrindomis. Plenero rezultatus bus galima pamatyti minėtos studijų programos dešimtmečiui skirtoje parodoje „Dailėjauta“, 2023 metų rugsėjo mėnesį.
Kita diena prasidėjo socialinio meno intervencija su moliu, kurią vedė dailės terapeutė ir draugijos pirmininkė Aušra Sebeikaitė. Tai buvo daugumai stovyklos dalyvių nepatirtas eksperimentas bei savita praktika, atskleidusi bendrystės, kaimynystės, asmeninių ribų bei socialinių santykių spalvyną. Visiškoje tyloje vykusi 45 minučių trukmės intervencinė sesija sugeneravo netikėtus rezultatus, pasklidusius plačioje geografijoje: nuo Dubysos dugno iki Palukščio aukuro, nuo šeimos namo po obelimi iki vieškelio Anapusybėn.
Molio praktiką tęsė dailės terapeutės ir keramikės Vidos Juškaitės molio dirbtuvės. Išklausę išsamios lektorės paskaitos apie molio savybes bei sudėtį, meninę raišką ir platų šimtmetinėmis tradicijomis grįstą molio panaudojimą, dalyvės susitelkė ties objektų kūrimu. Pastebėtina, jog lektorė skatino naudoti ir itin šiuolaikiškus molio apdirbimo būdus, ir virvelinės keramikos metodus. Dauguma rinkosi riebios konsistencijos lietuvišką molį. Turinčios tvaresnius lipdymo įgūdžius, galėjo juos pademonstruoti dirbdamos su šamotiniu juodu ar baltu moliu. Dirbtuvių rezultatai, sekant technologija, 10 dienų džiūvę ant lentynos, ruošiasi tęstinėms molio dirbinių dekoravimo dirbtuvėms.
Stovyklos vakaronių prie laužo metu dalyvės dalinosi darbo metodais su asociatyvinėmis kortelėmis. Dovanota viena kitai daug šypsenų, moteriškos šilumos ir savitarpio jausenos. Skambėjo daug nuoširdaus juoko, sklandė dėkingumo nuotaika. Sutarta, jog dailės terapeučių draugijos „TerapiArta“ stovyklos bus kasmetinės ir vyks paskutinį liepos savaitgalį.
